BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Man siaubingai gėda.

Parašė coraline | 2011-05-14 18:33

Ką tik galų gale pažiūrėjau į šitą blogą.

Man taip siaubingai gėda prieš visus… prieš tuos, kurie skaitė tą istoriją :(

Taip gėda, kad turėjau sukaupti visą drąsą, jog čia parašyčiau.

Iš tiesų nežinau kas man nutiko, bet šita istorija man patapo atgrasi. Supratau, kad ne taip, kaip aš norėjau, ją rašiau. Todėl tie atidėliojimai “ai, ryt”, “ai, poryt” jau atrodė labai normalūs ir taip viską pamiršau, kad net word’e pradėjau rašyti kažką ne į temą.

Aš iš tiesų gerbiu visus skaitytojus, bet tokia nemaloni tyla, ilga pauzė jau reikalauja paaiškinimo.

Tad su dideliu gėdos jausmu skelbiu mažą pertrauką. Na, o gal ji bus nelabai maža… Bet tiesiog tokią pertrauką, kad kada nors aš pabaigčiau visą istoriją. Pagrindą turiu, tereikia susikaupti, vėl pagauti tą įkvėpimą ir pabaigti tai, ką pradėjau.

Jei kas nors supyko, aš atsiprašau. Labai tikiuosi, kad kai pabaigsiu tą kitą istoriją, kurią minėjau čia, ji jau bus geresnė (dabar viską, nuo pradžios iki pabaigos, parašysiu, kad nereikėtų vėliau kurti tokių įrašų). Patikrinkite šį blogą birželį, manau, jau rasite pirmąjį skyrių :)

Ačiū kantriausiems ir ištikimiausiems :* AČIŪ, kad skaitėte, ir ATSIPRAŠAU, kad dabar tenka padaryti šią pauzę.

Rodyk draugams

32. Trys milijonai vėjui.

Parašė coraline | 2011-04-27 15:18

-Na, tai, kad jam patinki, galima lengvai perskaityti iš jo judesių ir žvilgsnių. Kai jis simpatizavo Laurai, elgėsi taip pat, tik kiek… šalčiau. Su tavimi, manau, jis jei ir draugautų, tai nežaistų žaidimų. Bet apie ką mes čia. Eime, ledus jau suvalgėme. Pasivaikščiokime po parką, - Simona į šalį nustūmė bet kokias kalbas apie Lauryną ir aš visa apspangusi turėjau lėkti paskui ją.

Žinoma, kad namo grįžau vėliau, nei buvau suplanavusi. Laikrodis rodė aštuntą vakaro, o namų darbai dar nė nebuvo paruošti. Mama turbūt turėjo daug reikalų darbe, tad tai kiek palengvino padėtį.

Simona buvo tokia graži - jos plaukai dailiai krito ant pečių, švelni oda, regis, be jokių spuogiukų. Akys, lūpos, drabužiai… viskas joje buvo tiesiog tobula. Ji atrodė kaip ta paauglė iš filmų. Kodėl aš visuomet atrodžiau lyg pasitrynusi pūkų fabrike? Ne, Greta, tu taipogi turi visas galimybes atrodyti kaip tavo draugė.

Nuskubėjau link spintos ir ėmiau krapštyti iš ten visus tvarkingus ir padorius drabužėlius. Ką gi, nereikia nė sakyti, jog praleidau prie savo skudurų nemažai laiko - išlindau iš visų gėrybių po dešimtos vakaro.

-Šūdas, - garsiai nusikeikiau, kai pamačiau krūvelę knygų ant stalo. Ką gi, vadinasi, kad apturėsiu smagią naktelę.

***

Nors ir buvau gan neblogai apsirengusi (iš spintos ištraukiau seniai pamirštą džinsinį sijoną ir megztuką), tačiau namų darbus baigiau tik važiuodama autobusu. Akys buvo paraudusios, be to, mama dar grįžo vienuoliktą ir teisinosi tuo, jog turėjo “daug popierizmo”. Žinoma, netrukus ji pastebėjo mane ir draugišką matematiką kartu - išklausiau dešimt minučių trukusį pamokslą.

Klasėje beveik niekas nesikalbėjo, visi buvo nosis įbedę į storus sąsiuvinius. Kai pamačiau, kas buvo ant jų užrašyta, mano širdis trumpam sustojo, delnai suprakaitavo ir aš metais susenau.

-Šiandien rašom… anglų? - išstenėjau, kai priėjau prie Dinos. Ji piktai pakėlė galvą ir linktelėjo, tartum tai būtų toks įprastas dalykas.

-Dieve, vakar man išzyzei visą galvą su tuo testu, o dabar jau nepameni? - draugė dar mestelėjo pastabą. Mano laimei, pamoka vyko po ilgosios pertraukos, tad laiko pasiruošti dar turėjau. Norėjau pradėti jau iškart, tad nieko nelaukusi išsitraukiau užrašus.

-Vau, turbūt buvo tikrai žiauriai svarbus dalykas, kuris nustelbtų tą siaubingą testą? - išgirdau keistą repliką iš Lauryno lūpų. Jis stovėjo tiesiai man už nugaros, buvo tartum sutrikęs, o kartu ir linksmas?

-Greičiausiai, - stengiausi nuslėpti tą faktą, jog prasitampiau po senamiestį su Sima ir krapščiausi spintoje.

-Beje, gražus megztukas, - vaikinas pakomentavo ir nuėjo sau. Oho, dėkui. Malonu gauti bent jau tokį komplimentą.

-Uch, išsisukau, - su palengvėjimu pasakiau išėjusi iš anglų kalbos kabineto. Rankose laikiau lapuką su aštuonetu. Galų gale įsitikinau, kad šaltas protas ir dėmesys pamokose gali praversti.

-Kad man taip sektųsi, - visą vakarą prasikankinusi prie knygų su septynetu rankose ėjo Olga.

Paguodžiau draugę ir mes nukurniavome į valgyklą atšvęsti gan neblogų pažymių. Deja, maistas apkarto iškart, kai tik pamačiau Lauros snukutį. Visą dieną nesirodžiusi mokykloje ji galėjo ir negadinti nuotaikos. Žinoma, kur buvus kur nebuvus prie jos priėjo ir Marija. Gražuolės skubiu žingsniu priartėjo prie manęs.

-Skanaus, - Marija pasukiojo garbaną tarp pirštų.

-Ačiū, - prunkštelėjau.

-Dar turi laiko pašalinti savo paraišką iš prezidentų rinkimų. Aš per ilgai kankinausi dėl šito posto, tad tu jo nė svajonėse negausi. Nors bendrai, ten tam ir vieta. Tik pažiūrėk, kokia iš tavęs, naujokėle, prezidentė… - Laura bandė sumenkinti mane.

-Aš jau ne naujokėlė, beje, manau, jog būčiau kur kas geresnė prezidentė nei tu.

-Manai ar žinai? - Marija pasišaipė.

-Ir manau, ir žinau, ko jums, vištelės, greičiausiai patirti neteks - kuo gi mąstyti, kai nėra smegenų?

Valgykloje pasigirdo kikenimas ir abi spaicės nervingai pasitaisė savo drabužius. Ar tai buvo koks susitarimo ženklas?

-Tu prisiprašysi, brangioji. O kai tai nutiks, daugiau nė nebenorėsi čia ateiti.

-Ei, žiūrėk! Ten durys! Ir jos kaip tik nori jus palydėti iš šios patalpos! - Dina pasakė ir visi dar garsiau nusijuokė. Man ganėtinai patiko matyti, kaip nusivylusios ir pažemintos spaicės nežino nė kur dėtis iš gėdos.

-Gerai padirbėjom, ką? - nusišypsojau ir draugai prie valgyklos stalo man pritarė. Po užkandžių mes išėjome į kitą kabinetą. Deja, man dar reikėjo sustoti ir pasikalbėti su Laurynu, kuris netikėtai griebė mano ranką prie išėjimo.

-Ką tu darai? - jis iškart mane užsipuolė ir mane išpylė raudonis. Ką dabar aš iškrėčiau??

-Kas? - piktai paklausiau.

-Maniau, kad tu nori visų lygybės, o ne pasišaipyti iš žmonių. Nenusirisk iki vištelių lygio.

-Tu mano tėvas ar motina? Be to, niekas net neklausė tavo nuomonės. Ir šiaip, buvo gan smagu. Jei kitą kartą norėsi sugaišinti mano laiką, parink bent kokią įdomesnę temą, - šaltai atsakiau ir nuėjau tolyn.

Greta, o kas, jei Laurynas kalba tiesą? Kas, jei tu tuoj tuoj prarasi savo asmenybę? Vis dėlto šaipytis iš kitų buvo Lauros lygmuo, o dar mūsų kampanija vadinosi “Visi lygūs”… Bet ar reikėjo tylėti? Ar reikėjo vėl jaustis mazgote po spaicių kojomis? Ne, ne, Greta, tu padarei viską gerai. O jei kam nors tai nepatinka, tegu eina sau.

Rodyk draugams

31. Trys milijonai vėjui.

Parašė coraline | 2011-04-22 15:03

Sveiki! Gėda didžiausia prieš jus, kad taip ilgai nieko nekėliau, bet turiu priežasčių - vieną savaitę tegalvojau apie sesiją, jokios istorijos netilpo mintyse, o kitą savaitę kelis kartus mėginau kažką parašyti (žinoma, nieko neišliko :DD), tačiau blogas.lt norint išsaugoti ar pan. pastrigdavo ir tiek. Tai viliuosi, kad šis įrašas išlįs į dienos šviesą ir pasieks skaitytojus!

PO SAVAITĖS…

Didieji prezidento rinkimai visiems Tomo Taiderio vidurinės mokyklos mokiniams neblogai kvaršino galvas - kiekviename kampe buvo galima matyti daug žadančius kandidatus, kas rytą visus pasitikdavo lipdukų dalintojos, o per pertraukas net valytojos buvo agituojamos balsuoti už favoritus.

Mano ir kelių žmogeliukų kompanija vadinosi “Visi lygūs”. Hm, skambėjo kaip misės tušti žodžiai apie pagalbą skurstantiems vaikams, tačiau bent kažkiek suveikė - kiek pasakojo Karolis, rungtyniavome tik su Laura ir kitais vyresniokais.

Keista, bet kažkas mus tikrai palaikė. Po susirinkimo klasėje Dina, Morta, Olga bei dar keli vaikinai prisijungė prie grupelės, o po skelbimo laikraštyje taipogi atsirado “tvarkdarių” iš kitų klasių. Šiuo metu mūsų buvo apie dešimt, nors žinia, kad prezidentas bus tik vienas. Beet… juk jam reikia gerų patarėjų, tiesa?
Pati greičiausiai niekada nebūčiau žengusi lemtingo žingsnio, jei ne mane pastumiantys tolyn žmonės.

Su Martynu nekalbėjau jau visą savaitę. Gan keista tyla iš jo pusės - juk jis kiekvieną dieną prišokdavo prie manęs su savo kvaila pakylėta nuotaika. Būtent jos dabar ir ilgiuosi…

Įtemptai mąstydama apie tą vaikiną nė nepastebėjau, kaip pasukau į visai ne tą pusę, kur man turėjo vykti prancūzų kalbos pamoka. Krypavau tol, kol sustojau, galų gale pasiekusi paskutinę stotelę - sieną. Supratau, jog atsidūriau prie berniukų technologijų kabineto. Na, aitrus drožlių kvapas ir įvairios kyšančios lentos iš visų galų jau reiškė savo.

Papurčiau galvą ir norėjau eiti atgal, kai mane sulaikė vaikino balsas.

-Ei, labas! - pasisveikino su manimi nepažįstamas žaliaakis vaikinas. Kiek galėjau įmatyti jo veide ir išgirsti balse, jis kalbėjo nepašaipiai. Kodėl, po velnių, jis su manimi tada sveikinasi?
-Eee… labas, - išmekenau.

-Kaip sekasi reikalai su “Visi lygūs”? Aš už jus, žmonės! Nusodinkit tą vištą, - vaikinas šyptelėjo ir iškėlė nykštį viršun. Kiek nustebusi aš pasielgiau taip pat ir tarstelėjau, jog viskas gerai ir mes stengsimės.

Oho, netgi nepažįstamieji susidomėjo manimi ir ta kompanija. O tai jau, galų gale, turėjo prasmę! Šypsodamasi bėgau link kabineto, kur tuoj tuoj turėjo prasidėti pamoka.

***

Kai supranti, jog pripratai prie kažko kito ir nebesi naujokė, jausmas viduje būna visai kitoks. Rytais aš kur kas džiaugsmingiau važiuodavau į pamokas, o per ilgąsias pertraukas nebijodavau keisti sėdėjimo vietų. Vis dėlto mokykla nebuvo tokia tragiška, kokia iš pradžių atrodė. Netgi spaicės trumpam aprimo - greičiausiai dėl to, jog ruošia savo karalienę Laurą rinkimams.

Stoviniavau stotelėje ir laukiau savojo autobuso, mat buvo nekantru kuo greičiau grįžti namo. Buvau kiek pavargusi, be to, ryt rašysiu anglų testą… Penktadienį praneš dviejų pagrindinių kandidatų vardus, po savaitės - rinkimai, tada atostogos… tada žiema.

Ruduo pralėkė akimirksniu! Anksčiau kankinausi dėl to, kaip greičiau pratempti laiką iki Kalėdų, o dabar net išsigandau, kiek mažai jo liko.

Krūptelėjau, kai prie pat savęs pamačiau Simoną. Kaip ir anksčiau, ji buvo viena. Rankose laikė kavos puodelį ir didelę juodą rankinę, ant kaklo buvo užsirišusi labai dailią lengvą skarelę. Ji buvo tikrai graži ir atrodė gan protinga. Kodėl, po galais, ji išvis yra (buvo?) spaicė?

-Sveika, - nutariau su ja pasisveikinti.

-Labas, - ji atsakė tartum nustebusi, jog aš čia taip netikėtai stovėjau.

-Kur važiuoji? - pasidomėjau ir pamačiau, kaip jos veidas tapo liūdnas. - ką pasakiau?

-Ne.. nieko. Aš… tiesą sakant, nežinau. Baigėsi pamokos, o namo nesinori vykti. Mano mama vakar išvažiavo į Angliją, tėtis visą mėnesį darbo reikalais tupi Ispanijoje… Namie tik aš ir brolis. Nenoriu visą dieną praleisti su juo.

-O kur tavo draugės? - kiek ironiškai paklausiau.

-Kokios? Marija ir Laura? Jos ne mano draugės, - susierzinusi Sima atsakė.

-Mat kaip… Žinai, šiaip aš irgi nenoriu namo, - pamelavau dėl man nežinomų priežasčių ir mergina iškart atsisuko į mane.

-Ką veikiam? - ji paklausė ir pasiūliau važiuoti į senamiestį prasiblaškyti. Įsėdome į man nepažįstamą autobusą ir nuvykome tolyn. Kelionės metu šnekučiavomės ir aš supratau, kokia šauni iš tiesų yra ši panelė.

Mes nuėjome į ledainę ir užsisakėme gigantiškas porcijas ledų su grietinėle. Pasakojomės istorijas viena kitai ir aš supratau, kaip nesmagu būti tarp pasipūtėlių spaicių ir kad jos tokios yra iš tiesų.

-Žinai, džiaugiuosi, kad Laura ir Laurynas išsiskyrė. Jie buvo absoliučiai nekokia pora. Laurynas nusipelnė geresnės ir draugiškesnės merginos. Na, tarkime, tokios kaip tu, - Simona tarstelėjo ir aš išraudau kaip burokas. Kaip… aš?

-Yra pilna tų merginų, -bandžiau užglaistyti šią temą.

-Bet tu, man regis, jam patinki labiausiai, - sulig tais žodžiais pajutau, kaip suprakaitavo mano delnai. Tikrai?

Rodyk draugams

30. Trys milijonai vėjui.

Parašė coraline | 2011-04-09 20:42

-Eik tu, - Dina tik sugebėjo ištarti, o aš jau netgi piktdžiugiškai juokiausi.

-Jau pats metas parodyti, kad šita mokykla nėra vien “kieti - nekieti” skirstymo grupelė. Tau patinka, jog čia yra tokia ryški nelygybė? Bent man - ne.

-Sutinku, kad to neturi būti, bet būtent tokie mokinių dalykai vyksta visur, o ir juos norint pakeisti nebūtina tapti prezidente! - man nepritarė draugė.

-Niekas nesako, kad būtent tokia aš ir tapsiu. Tačiau ar negalima pabandyti? Juk kadaise aš ėjau seniūnės pavaduotojos pareigas, tad tai - kažkas panašaus, tik atstovauji daug didesnei auditorijai ir priimi svarbesnius sprendimus. Sukursime savo grupelę… - jau pradėjau svaičioti, kai pagavau piktą bendraklasės žvilgsnį.

-Kokia dar grupelė?
-Tu, žinoma, aš, ir dar keli žmonės. Tie, kuriems nusibodo spaicių karaliavimas, - lyg aiškiausią dalyką pasakiau.

-Naaa… man visa tai kvepia negerais dalykais. Manai, kas nors tave rinks po to straipsnio laikraštyje? Kad turėsime darnią grupę? Nežinau, nežinau.

-Pradėk tikėti manimi. Šita idėja yra šimtą kartų geresnė už kvailas intrigas su Martynu ir taip toliau. Mes nuleisime spaices geruoju būdu! Jei tik laimėsime rinkimus. Bet jau vien pasipriešinimas Laurai tikrai bus skaudus smūgis. Einam, reikia pranešti apie tai žmonėms. Ir aš žinau kaip tik puikų būdą.

Vėlei grįžau į valgyklą, atsisėdau prie Karolio ir pasakiau jam:

-Greit rašyk skelbimą ir talpink jį į kitos savaitės laikraštį. Taip aš tarkime priimsiu tavo nebylų atsiprašymą už mano iškoliojimą tame kvailame pranešime.

-Naa… ką rašyt? - Karolis paklausė ir aš pradėjau diktuoti galvoje besiliejantį agitacinį šūkį. Keista, kaip greitai mano mintys tapo apsėstos tais prezidentų rinkimais.

Apie juos buvau skaičiusi mokyklos internetiniame puslapyje, tačiau per daug nesidomėjau. Netgi negalvojau, kas būtų jeigu būtų. Bet dabartinė situacija tiesiog vertė imtis pačių drastiškiausių priemonių. Net tokių, kuomet aš, neragavusi tokios valdžios ir atsakomybės, pasiruošiu dalyvauti prezidentų rinkimuose.

-Ir žiūrėk, kad būtų matomas skelbimas. Kitu atveju nebekalbėsiu taip gražiai, kaip šiandien. Ačiū, - išbėgau iš valgyklos ir nusprendžiau klasės draugams papasakoti, kas per nesąmonė apie mane buvo parašyta ir kaip mes galime išvengti daugiau tokių dalykų.

-Greta, raminkis, įsisiautėjai, - Dina net nusijuokė.

Nors dideliu energingumu niekada nepasižymėjau, tačiau kuomet man kas nors tiesiog kaitino padus ir veržėsi iš vidaus, sustoti negalėjau. Lyg koks strakaliukas šokinėjau ir norėjau padaryti viską, kas tik įmanoma, kad įgyvendinčiau troškimą.

Deja, nuo akcijos “gelbėk mokyklą” skleidimo mane skyrė tik matematikos pamoka, kurią kantriai iškenčiau. Vos jai pasibaigus aš suskubau pasigauti Agotą, Olgą, Lyrą, Mortą ir kelis vaikinus.

-Klausykit, nenoriu gaišinti jūsų laiko, bet turiu kai ką pasakyti. Nežinau, ką pagalvojot apie straipsnį su mano nuotraukomis laikraštyje, bet tikrai nebuvo nieko tokio rimto, kaip aprašyta. Ten tebuvo “butelis”, tas žaidimas. Tačiau dabar prie esmės. Gridėjau, jog po kelių savaičių mokykloje vyks prezidento rinkimai. Aišku, aš pati savu noru nebūčiau ėjusi ten, bet esu tikra, kad spaicių karaliavimas visiems jau įgriso, netgi man, naujokei, ir padarę savo grupę galime nuversti jas nuo sosto.

-Gražios svajonės, naujokėle, - Lyra papūtė lūpas ir jau norėjo eiti iš klasės, tačiau ją reikėjo kuo skubiau sulaikyti. Sutinku, mano kalbos kartais būdavo ir migdančios, ir nuobodžios, bet reikėjo, kad bent kas nors jas išklausytų.

-Tai ne svajonės! - treptelėjau koja ir pamačiau, kaip tapau vadove, o prieš mane sėdėjo baikštūs mokinukai. - tai būtent tas darbas, kurį turi padaryti mokyklos taryba. Negalima į viską žiūrėti taip atlaidžiai ir po to kaltinti kitus, kodėl gi jie tokie pažeidžiami. Manau, jog jei vieni kitais pasitikėtumėme labiau, mums pavyktų sukurti kai ką geresnio. Aš, žinoma, dar jūsų visų gerai nepažįstu, bet štai tam yra tokia puiki proga!

-Na, kai viską taip pasakai… - pasakė Agota ir iškart nutilo. Ji pasitaisė savo pilką sijoną, kažką papaišė sąsiuvinio paraštėje ir vėl nusprendė tęsti sakinį. - Manau, kad galime pabandyti.

Aš nejučia šyptelėjau. Jei visi taip galvotų, jau po akimirkos aš sėdėčiau prie didelio popieriaus lapo ir kurčiau milžinišką plakatą. Žinoma, vien mūsų bendraklasių sąjunga gėrio neatneš, tam reikalingas buvo ir laikraščio skelbimas. Bet jis bus išleistas taip vėlai…

-Mes dar turime laiko apmąstyti, tiesa? - pasakė Morta. Lyra šnypštelėjo, tačiau stengėsi mane toleruoti. Ji buvo pakankamai keista mergina.

-Tai aišku! Tik prašau, priimkite tai rimtai. Mes, jei norėsime, galėsime įskiepyti visiems kur kas šviesesnę ateitį turinčią draugiškumo gyslelę, - pasakiau kažkokią nesąmonę kaip kokia politikė ir jau norėjau eiti į savo suolą, tačiau staiga atsitrenkiau į kažkokį vaikiną. Kur buvęs, kur nebuvęs, o ten gi Laurynas! Vai tai sutapimas!
Sarkazmas ir ironija šiuo metu buvo mano bestai.

-Tai kas čia per kompanija rezgama? - jis paklausė su pašaipa balse.

-Labai graži kompanija, - nenorėjau išduoti jam visko, nes jei dar Laurynas prisidėtų, man būtų visai gėda su juo dirbti kartu. Jau vien kiek sarmatos man pridarė tas straipsnis laikraštyje. Netgi negalėjau pažiūrėti į tas jo mėlynas nuostabias akis, į jo tobulus šviesius plaukus ir žaismingą šypseną.

Užsičiaupk, Greta, nes atrodo, lyg tu… įsimylėjai? Cha! Simpatizuoti savo bendraklasiui? Metų pokštas.

Rodyk draugams

29. Trys milijonai vėjui.

Parašė coraline | 2011-04-07 14:46

Bingo! Karolis sėdėjo ant kėdės prie pat lango, ant stalo buvo pasidėjęs kompiuterį. Toks jausmas, jog jis jo net miegodamas nepaleidžia iš rankų.

Su šiuo vaikinu susipažinau per žurnalistų būrelį, jis - maketuotojas. Aukštas, juodais plaukais, taipogi grojo gitara vyresniųjų suburtoje grupėje. Na, kalbėtis su juo daug neteko, tačiau atrodė pakankamai linksmas vaikinukas. Būtent iš jo kalbų išaiškėjo, kad jis jaučia simpatiją Marijai, bet šioji niekaip neatsako į Karolio jausmus. Žinoma, kaip gi kitaip užsitarnauti merginos dėmesį, jei ne padlaižiaujant jai?

-Labas, - ryžtingai tariau priartėjusi prie stalelio. Karolis netgi sugebėjo pakelti akis nuo ekrano, tačiau žaibišku greičiu jas nuleido žemyn. Iš… gėdos?

-Labas. Kas nutiko? - lyg niekur nieko jis paklausė.

-Gal ką nors netyčia žinai apie tą kvailą straipsnį mokyklos laikraštyje? Įdomu, kas gi iš redakcijos galėjo jį patalpinti į viešumą ir uždėti tokią “intriguojančią” antraštę. Hmm, turbūt žmogus labai norėjo sugėdinti mane. Norėtųsi pažvelgti jam į akis, - ironiška gaidele užbaigiau savo aimanų jūrą.

-Neįsivaizduoju. Atleisk, dabar dirbu.

-Naršymas po “facebook” nuo šiol yra vadinamas darbu? - paklausiau. Karolis sumišęs dar kartą pažvelgė man į akis. Ne taip jau gerai jis mokėjo paslėpti savo emocijas.

-Aš… na… - vaikinas mikčiojo.

-Gal galėtum pasakyti, kodėl, po galais, tu tai parašei į laikraštį? Ar buvo tokia svarbi priežastis mane vadinti “skandaliste”? - užsipuoliau Karolį.

-Klausyk, Greta, aš čia niekuo dėtas. Tik… įdėjau į viešumą ir tiek, tačiau viską padarė Marija. Prisiekiu, tai - ne mano arkliukas. Juk žinai, kad apkalbos nedomina vaikinų. Bet negalėjau atsisakyti Marijos prašymui.

-Ačiū bent už tai, kad neteko vargti norint išpešti iš tavęs informacijos. Tu tikras šaunuolis, - sarkastiškai užbaigiau kalbą ir išlėkiau iš valgyklos.

Moksleiviai, judėdami į kabinetus ar vidinį kiemelį, nepatingėdavo žvilgtelėti į mane, pakikenti ar badyti pirštais. Žinoma, jų akyse dabar buvau kvaila išpuikusi vištelė, kuri nusirito žemiau nei spaicės.

-O jei tu susidraugautum su Sima ir taip iš jos išpeštum kažką intriguojančio apie Mariją ar Laurą? Na, tik tai, ką žino spaicės savame ratelyje. Manau, jog tau, dirbant redakcijoje, sunkumų nekiltų. Jei jau mokytoja į viską žiūri pro pirštus, tai patalpinti straipsnį bus vieni juokai, - Dina samprotavo.

-Dina, ar supranti, kad spaicės jau ir taip yra pagarsėjusios nekokia reputacija? Tai visai jų nejaudintų. O aš, būdama naujokė, tikrai sukėliau šiokį tokį ažiotažą.

-Tiesa… Arba verčiau pamiršti viską ir leisti gyvenimui tekėti savo vaga?

-Tai neįmanoma. Berods tau nepasakojau, kad su Martynu turiu giminystės ryšį?

Dinai išporinau viską, ką šiandien ryte man pasakė Arnoldas. Draugė tik sėdėjo išsižiojusi ir pasakė, koks mažas yra pasaulis. Sutikau.

Ar galima apsakyti tą jausmą, kuris taip keistai veria širdį? Toks jausmas, kai jautiesi kaltas neprasikaltęs? Tartum nori pasiteisinti už tai, ko nepadarei? Buvau sumišusi, net nenorėjau daugiau eiti į mokyklą.
Laura man pakišo smirdinčią braškę, pakeitė namų spyną, savo pakalikės paprašė įkelti melagingą straipsnį apie mane, grasino ir viešai įžeidinėjo. Ar aš nusikaltau tuo, jog nenorėjau būti po jos padu? Tuo, jog bendravau su tuo, kuo norėjau, o nei su tais žmonėmis, kuriuos ji būtų paskyrusi? Ar esu bloga tuo, jog esu savimi?

Man nebuvo būdinga kerštauti ir ilgai laikyti pyktį, tačiau šis atvejis buvo išskirtinis. Ar galima mėgti savo… priešą?

Reikėjo veikti, o ne malti nesąmones. Reikėjo parodyti, kas per velnias yra spaicės.

-Dina, aš skaičiau, jog čia yra mokyklos prezidento rinkimai. Kada jie vyksta?

-Na, bus po dviejų savaičių, bet tu juk nesiruoši dalyvauti?.. - Dina nepatikliai žvelgė į mane, o aš mintyse jau kurpiau planus. O ką? Prezidente būti norėjau ir anksčiau, tik vis nepasitaikydavo proga.

-O ar dalyvaus jose kas nors iš spaicių?
-Laura bandys taip, kaip bandė pernai, tačiau tau šansų tikrai nėra. Praeitą kartą ją aplenkė tik kita spaicė.

-Pažiūrėsim, - nusišypsojau. - o kas, jei aš taipogi norėčiau atstovauti šiai mokyklai?

Rodyk draugams

28. Trys milijonai vėjui.

Parašė coraline | 2011-04-02 21:18

-Kas? Kodėl tu taip išbalai? - spėliojo Arnoldas, pamatęs mano stulbinančią veido išraišką.

-Ne… nieko. Tiesiog… pažįstu tą Martyną. Jis visai neblogas vaikinukas.

-Tikrai? Žiūrėk, laikykis nuo jo atokiau. Nenoriu, kad tokia stropi mergina kaip tu nusiristų iki mokyklos pažibų lygio. Tau kartais nereikia į autobusą? - mamos vaikinas parodė į laikrodį ir aš suvokiau, kad man teliko penkios minutės.

***

Įžengus į mokyklos foje jau pajutau keistus žvilgsnius. Žmonės traukėsi nuo manęs lyg nuo kokio lipnaus daikto ir aš nesupratau, kas negerai buvo su manimi. Ar ant kaktos milžiniškas spuogas? Ar ant galvos sėdi pingvinas? Logiško paaiškinimo dėbčiojimams neradau. Tiesiog sunerimusi stengiau kuo greičiau pasiekti matematikos kabinetą.

Klasėje taipogi pasidarė sąmyšis, kai atsisėdau į savo suolą. Tadas, Morta, Lyra… visi kažką šnibždėjo. Dina priėjo prie manęs ir parodė mokyklos naujausio laikraščio numerį.

-Tu matei? - vienintelis klausimas išsprūdo iš jos lūpų ir aš puoliau skaityti, kas buvo parašyta trečiajame puslapyje.

Mokyklos naujokė - vaikinų viliotoja?

Kas žino, kas sukasi naujosios Tomo Taiderio moksleivės galvoje. Ar ji tik linksminosi vieno mokinio vakarėlyje, o gal rodė savo sugebėjimą būti visų panele per vieną vakarą?”

Prie mažo tekstuko buvo prisegta krūvelė nuotraukų. Kadras, kuomet per “Butelį” bučiavausi su Martynu, su kitais vaikinais, galų gale ir kadras, kuomet bučiavausi su Laurynu. Viskas buvo kiek keistoka, kadangi straipsnį galėjo parašyti greičiausiai tik kokia spaicė, o be to, fotoaparato blyksčių nesimatė. Beeet… jokia spaicių mergina nelankė žurnalistų būrelio…

-Kas tai parašė? - aš pasakiau ir Dina gūžtelėjo pečiais.

-Populiarumą galima pasiekti ir gražesniais būdais, - prunkštelėjo Samanta ir jos draugės pakalikės jai pritarė tyliu kikenimu.

-Buvo tikrai ne taip, kaip čia baisiai išpūsta, - pasakiau, tačiau supratau, kad aiškintis toms pasipūtėlėms aš neturiu. Koks man skirtumas, ką jos pamanė? Jos vis tiek nėra ir nebus mano draugės.

-Manau, jog tai gali būti Laura, - Dina tyliai pasakė į ausį. Prie mūsų prisėdo Olga ir užjaučiamai pakraipė galvą.

-Nereikėjo prasidėti su tomis niekšelėmis. Dabar jos tave negyvai terorizuos. Sėkmės tau, - aš supratau šį graudų linkėjimą kaip visišką mano galą. Čia juk dar ne pabaiga, tiesa? Ko, po galais, siekia Laura?

-Kas padaryta, tas padaryta. Man reikia surasti žurnalistikos mokytoją. Paklausiu, kas drįso įdėti tokį pranešimą į laikraštį. Siaube, juk tai - ne paskalų leidinys! - pasipiktinusi norėjau šokti iš suolo, bet pro duris įžengė matematikos mokytoja. Už jos ėjo Laurynas. Vos atsisėdęs į savo kėdę, jis atsisuko į mano pusę ir man teko slėpti žvilgsnį. Keista, kad tokia kvaila baimė apniko mane.

Po kelių pamokų, per ilgąją pertrauką nusprendžiau atsisakyti savo pietų ir eiti aiškintis tiesos. Žinoma, to padaryti iškart man nebuvo lemta, nes vos žengiant per foje pro lauko duris į vidų įėjo “pavėlavusios” gražuolės - Laura, Marija ir dar kažkokia mergina.

-Labas rytas, Greta. Kaip tavo diena? - Laura nepraleido progos manęs paerzinti.

-Šauni. O kaip tau sekasi gadinti kitiems gyvenimus?

-Lygiai taip pat, kaip ir tau, - Laura vyptelėjo ir nuėjo tolyn modelio eisena.

-Aš niekam dar nebuvau sugadinusi gyvenimo ir nesiruošiu. Iš kur ji traukia tokias nesąmones? - paklausiau šalimai einančios Dinos. Ji ir vėl nerado tinkamo atsakymo.

-Laba diena, mokytoja. Noriu jūsų paklausti dėl vieno straipsnio… - suradusi reikiamą žmogų, puoliau iškart su savo bėdomis. Parodžiau tai, kas buvo parašyta, tačiau nesulaukiau jokios reakcijos.

-Taip, žinau šitai. Atsiuntė vienas mūsų redakcijos darbuotojas. Greta, aš tikiuosi, kad viskas nėra taip, kaip čia atrodo. Ne aš kėliau straipsnius, o mokiniai, tad negaliu atsakyti už tai. Bet tik nemesk kelio dėl takelio. Laukiu tavo straipsnių kitos savaitės laikraščiui.

-Aš juk nieko nepadariau! Tikrai nesu lengvabūdė mergina. Tai buvo tik vakarėlio žaidimas, - pykdama teisinausi ir kartu raudonavau. Būti pažemintai dėl tokių dalykų man tikrai nėra būdinga. - O straipsniai jau paruošti, ryt jums išsiųsiu. Pasitikėkite manimi.

-Taip, - atsiduso mokytoja ir aš patraukiau kiemelio link.

Su Dina atsisėdome ant suolelio ir nusprendėme suvalgyti savo sumuštinius.

-Jei tai - redakcijos darbuotojas, o nė viena spaicė nėra redakcijoje, tai kaip tai galėjo būti Laura? Manau, jog yra ir daugiau priešų.

-Kodėl kažkas kitas turėtų manęs nekęsti? Manau, kad tas darbuotojas yra tiesiog papirktas kažkurios iš tų kvailų vištų, ir tiek. Tikrai niekas iš žurnalistikos būrelio moksleivių negalėtų šitaip nei iš šio, nei iš to pasielgti, - bandžiau spėlioti.

-Jei jis gali rašyti šitai apie tave, tu taipogi gali rašyti daugelį dalykų apie kitus. Tik reikia išsiaiškinti, kas tai ir su tuo žmogumi pakalbėti, - Dina samprotavo ir aš niekaip negalėjau surasti tinkamo atsakymo į tai, kas nusprendė vykdyti politiką “pašalinkime Gretą”.

-Žinau kaip tik potencialų vaikinuką. Ar tik ne jis man sakė, jog kadaise kabino Mariją? - šnypštelėjau ir karingai nužingsniavau į valgyklą. Ten tikrai turėjau rasti Karolį.

Rodyk draugams

27. Trys milijonai vėjui.

Parašė coraline | 2011-03-29 16:32

Jau gulėjau savo lovoje, visa švari, pasiruošusi miegui. Laikrodis rodė po vienuolikos, tačiau man tai nebuvo svarbu. Savo mintyse galėjau skęsti nors ir visą amžinybę.

Iškart po įspūdingojo žaidimo man teko pasiteisinti skubiu mamos skambučiu - tik taip saugiai su Dina galėjome išeiti iš patalpos. Su Laura dar kartą persimetėme “maloningais” žvilgsniais ir nukurniavome į stotelę.

Dinai visuomet galvoje gimsta tokios kvailos, bet kartu ir labai efektingos idėjos. Štai kad ir toji, kurią ji pasiūlė važiuojant autobusu:

-Manau, kad Simona dabar bus pakankamai pikta ant Lauros ir Marijos, o jos juk spaicių bombos. Jei ji tokia gera ir draugiška, kaip tu sakai, su ja susibendrauti bus vieni juokai. Spaicės, pamačiusios, kad daugelis nuo jų traukiasi, pačios pradės keistis.

Žinoma, ši idėja nebuvo tokia drastiška, kaip antai pakabinti Martyną, tad pagalvojau - o kodėl gi ne? Jei tik Simona sutiks, mes galėtumėme būti neblogos draugės. Hmm…

Apmąsčiau, kokia buvau prieš einant į Tomo Taiderio vidurinę. Šiek tiek baili, pasimetusi, nežinanti, kas jos laukia ateityje, atėjusi taikiais tikslais ir nenorinti būti pasaulio bamba. O dabar? Dabar dariausi irzli, kerštinga, ambicinga… tokia, su kuria pati nebendraučiau. Bet po kol kas dar jaučiau tą ribą, kurios neperžengiau. Ačiū Dievui.

Mane labai nustebino beveik vidurnaktį prasivėrusios lauko durys ir koridoriuje esanti netikėta šviesa. Pasigirdo vyriškas balsas ir mama iš savo kambario išbėgo pasitikti svečio. Keista, jog vis dar tikėjausi, kad pas mus ateis tėtis. Žinoma, tai buvo plikis Arnoldas, kuris turėjo tiek įžūlumo brautis į namus tokiu metu! Siaubingai nesuvokiau mamos naivumo - ar ji buvo akla iš meilės ar šiaip kiek kvanktelėjusi, kad kviestųsi savo mylimąjį jaunikaitį vidury nakties į namus?

-Štai mano daiktai, tikiuosi, kad nieko nepažadinau. Na, brangute, o jau pasakei savo mažajai fėjai?

-Dar ne, bet nemanau, kad ji pyks. Greta protinga mergaitė, ji tikrai sugebės naujieną priimti deramai.

Nesupratau, kodėl, po velniais, aš esu mažoji fėja, ir kas tai yra per žinia, kurios mama nesugebėjo man pasakyti visą šią dieną? Nė neįtariau, kad dabar turėjo būti koks nors siurprizas.

Dvejodama išsiropščiau iš lovos ir norėjau atidaryti duris, pati išeiti ir išsiaiškinti, kas per velniava čia vyksta, bet nežinau, kodėl to nepadariau. Tiesiog kvailai stovėjau už durų.

Aišku, ne ilgai. Mama tučtuojau pastebėjo mano šešėlį, kadangi durys buvo medinės su stikliniais langučiais.

-Oi, Greta, maniau, kad miegi… - mama prabilo susirūpinusiu balsu, kai atidarė man duris. Arnoldas be jokių sąžinės skrupulų žvelgė man į akis ir kvailai šypsojosi. Och, koks mielas dėdė.

-Kur tau čia miegosi, kai sulauki tokių svečių, - ironija patapo mano drauge.

-Na, tu dar nežinai pakankamai svarbios naujienos. Tau ji gali patikti, gali ne, bet tai mano sprendimas ir teks kaip nors su juo sugyventi, gerai? Turėjau su tavimi pasikalbėti apie tai anksčiau, bet nežinojau, kaip reaguosi, tad nusprendžiau palaukti tinkamo momento. Dukryte, Arnoldas nuo šiol gyvens su mumis.

Man galėjo sakyti daug neįtikimų dalykų, aš jais kaip nors patikėčiau, tačiau tai, ką dabar pasakė mama, tiesiog vertė mane iš klumpių. Ir tai buvo laikoma nereikšminga žinia? Galų gale tas nelemtas diedas dabar su manimi kartu kelsis ir gadins visus saulėtus rytus, aš jį matysiu grįžus iš mokyklos ir man nebeliks jokios erdvės…

Tiesiog apsiverkiau ir trenkusi durimis grįžau į šiltą lovą, kuri vienintelė galėjo mane suprasti. Dabar kur kas mieliau būčiau su tėvu ir jo nelabai svetinga drauge, negu su mama, kuri nesupranta to, kad Arnoldas yra visai šleivas vyras.

-Jai reikia laiko, - išminčiaus tonu prabilo tas plikis ir man norėjosi jam tiesiog išmalti snukį savo mažaisiais kumščiukais.Taip išmalti, kad veidas būtų sulig Himalajų kalnais.

Galbūt jei užmigčiau dabar, viskas išsisklaidytų? Reikėjo pabandyti. Ignoravau garsus, šviesas - viską, kas tik man trukdė užmerkti akis ir iš visų jėgų stengiausi kuo greičiau pakviesti rytą, kad mane pabudintų iš šio kvailo sapno.

*****

Deja, mano teorema, kad saulei patekėjus Arnoldo name nebebus, nepasitvirtino. Su juo teko sėdėti virtuvėje ir nejaukioje tyloje valgyti pusryčius. Mama jau buvo išėjusi į darbą, tad buvo tikras “malonumas” patarnauti jos jaunikaičiui.

-Tikiuosi, tu mokykloje nesi tinginė. Juk žinai, kaip negerai, kuomet nesimokai. Štai aš, būdamas tavo metų, buvau geriausias mokinys klasėje… - Arnoldas pradėjo nuobodžią kalbą man pilant arbatą į puodelius ir aš tik linksėjau galva, kad kuo greičiau jį užčiaupčiau.

-O, pavyzdžiui, mano brolio sūnus, Martynas, mokosi būtent tokioje pat mokykloje kaip ir tu. Ir jis, kiek girdėjau, visai pasileido, jokio dėmesio nekreipia į mokslus…

Nejučia pradėjau pilti vandenį ne į puodelį, o ant stalo. Greitai susigriebiau ir valydama kempine negalėjau patikėti, ar kalba eina būtent apie TĄ Martyną, kurio vakarėlyje vakar buvau.

Lyg perskaitęs mano mintis, Arnoldas pasakė:

-Vakar brolis su žmona buvo išvykę, tai turbūt vaikinas šėlo oi šėlo. Juk vakarėlius tai rengia tokius, kad po jų namai atrodo kaip po gero uragano. O dar ir gimtadienis… siaubas, stebiuosi, kaip apie tai dar nerašė laikraščiai.

Super. Daugiau įrodymų man nė nereikėjo. Ir vėlei pasitvirtino tai, kad pasaulis yra mikroskopinės dalelės didumo.

Rodyk draugams

26. Trys milijonai vėjui.

Parašė coraline | 2011-03-26 21:18

Teko vėl lėkte lėkti į Martyno vakarėlį vien tam, kad išgelbėčiau Diną nuo kerštingųjų spaicių ir šiaip girtų vaikinų. “Greta - supermoteris!”. Gerai skamba, ar ne?

Aš vakarėlyje būsiu jau du kartus, o Simona, kuri iš tiesų ten patekti turi daugiau šansų, nė vieno. Kur teisybė? Pasakiau dar kartą savo vardą žmogui, saugančiam duris, įvirtau į vidų. Padėtis bute buvo nekontroliuojama - kažkas lošė pokerį, kažkas trynėsi šiknas vienas į kitą vaizduodami, kad jie šoka, kažkas lakė kiek įmanoma daugiau, kad tik ištuštintų stalą. Na, o tokios personos, kaip aš, įnirtingai ieškojo Dinos ir vylėsi nesutikti jokių Laurynų ar spaicių.

Nejučia gimtadienio fiestos dalyvis palietė mano petį. Atsisukusi pasijutau daug geriau - tai buvo Dina.

-Dieve tu mano, ką čia veiki? Aš jau seniausiai buvau išėjusi ir stovėjau stotelėje. Čia nėra nieko gero, pilna blogą aurą skleidžiančių žmonių. Eime, - pasakiau, tačiau draugė turbūt nusprendė apsimesti stulpu ir nė nesiruošė niekur pajudėti. Ji į kažką labai įtemptai spoksojo.

-Labas, Greta, malonu, kad ir tau gerai sekasi. Jei nori, kad taip būtų ir toliau, geriau neatsisuk, - monotoniškai pasakė Dina, tačiau aš jos nepaklausiau ir nusprendžiau pažiūrėti į tai, kas taip sudomino bendraklasę.

Taip, iš tiesų, nuotaikos vaizdelis man nepakėlė. Buvo netgi šlykštu, keista, netikėta, nemalonu… Kaip dar apibūdinti reginį, kuomet matai Laurą ir Lauryną karštai besibučiuojančius?? Šito visai visai visai nė nebuvau numačiusi, galvoje netilpo tai, kad Laurynas, šitaip nemėgdamas Lauros, o taipogi su ja išsiskyręs, dabar taip lengvai papuolė į jos glėbį?

-Oho, - Dina stovėjo išsižiojusi. Po truputį ir kiti žmonės atsitraukę žiūrėjo į bučinuką.

-Gerai, dabar mano eilė sukti butelį! - Laura sušuko po visko ir paaugliai vėl užsiėmė sava veikla.

-Tai čia tik žaidimas? Taip romantiškai, ir tik žaidimas?.. - Dina vis dar negalėjo patikėti tuo, ką matė. Aš taipogi. Akimirkos vaizdas. Staiga man kilo kvaila idėja, tačiau ją pakišo Martynas, kuris ką tik sėdo į žaidėjų ratą. Jei ką, kaltas bus jis.

-O gal ir mes sužaidžiam? - pasiūliau draugei.

-Tu ką! Įsivaizduok mane su Laurynu. O Dieve, feeee, - Dina pavaidino vemianti ir aš nusijuokiau.

-O jei aš pataikyčiau į Martyną? Nemanai, kad taip atkreipčiau jo dėmesį į save, o Laura kunkuliuotų kaip vulkanas iš pykčio?

-Naaa… - paslaptinga šypsenėlė papuošė Dinos veidą, - o tai jau skamba geriau. Eime, aš pastovėsiu kaip sargybinis.

Aš apytiksliai žinojau, kur veliuosi, bet tiesiog buvau valdoma emocijų. Ar tai nėra būdinga mano amžiaus paauglei?

-Eeei, ar atsiras vietos ir man? - pasakiau ir stebėjau visų reakciją. Nepažįstami žmonės man mažai rūpėjo, daugiau žvelgiau į Lauryno bei Marčiaus sumišusius veidus bei Lauros nepatenkintą miną.

-Žinoma, - kažkoks vaikinas pasakė ir aš atsisėdau ant grindų prie visų.

-Tu suki butelį, esi naujas žmogus, - man pasakė Martynas ir aš paklusau taisyklėms. Iš tiesų norėjau, kad dabar išsukčiau kažką kitą, o ne mano nužiūrėtą auką, kad netektų pabučiavus iškart lėkti iš žaidimo į lauką.

Aišku, visokie bučinukai nebuvo man priimtinas dalykas. Per savo gyvenimą teko apturėti tik du vaikinus, o ta draugystė nebuvo labai rimta, tik kažkokios vasaros užgaidos.  Su vienu, berods Tomu, susipažinome stovykloje, ale draugavome gal dvi savaites ir tiek. O kitą vasarą į mano buvusį rajoną atsikraustė toks Robertas, su kuriuo ištempiau mėnesį. Tokios tokelės - prisirišti prie vaikino man tikrai nebuvo prie širdies.

Sustingau, kai butelis atsisuko į Lauryną. To jau tikrai nesitikėjau ir staiga pasijutau taip, lyg kojos pačios kaip magnetai trauktų mane prie išėjimo durų. Vaikinas taipogi atrodė kiek sumišęs. Aš netgi pradėjau… drebėti? Pala pala, visai nenoriu šito žaidimo…

-Į lūpas! - viena mergina suriko ir aš susitaikiau su savo lemtimi. Kas bus, tas bus. Galų gale, to nereikia priimti rimtai.

Buvo keista. Jaučiausi netgi pakankamai gerai, nors labai bijojau neapčiuopiamo dalyko. Nė pati nežinojau, ko. Viskas truko gal sekundę, bet man atrodė tarytum amžinybę. Atsitraukus netgi atsidusau, stojo trumputė tyla ir žaidimas tęsėsi toliau.

Vis sukant butelį, aš jaučiau šiokią tokią įtampą ir keistą jausmą viduje. Velniop jį, velniop velniop!

Mane pajudino vaikinas, sėdintis iš kairės:

-Ei, gal įsijungsi į žaidimą? Tave išsuko.

Pakštelėjau į skruostą vakarėlio dalyviui ir iš visų jėgų išsukau žaidimo variklį. Nagi…

-Taip! - tyliai šuktelėjau, kai buteliukas sustojo ties Martynu. Na, dabar tai pašėlsim. Jau mačiau, kaip nerimsta Laura.

Sutelkiau savo fantaziją ir viską tartum pamiršau. Tikslas tebuvo sukelti pavydą Laurai, o visa kita buvo nesvarbu. Nejaučiau tokio jaudulio, kokį patyriau išsukusi Lauryną. Martynas atsitraukė su šypsena veide, o manoji skelbė atliktą pareigą.

-Einu iš čia, - Laura dėbtelėjo į mane, tada pakilo nuo grindų ir piktai nutrepsėjo į kitą kambario kampą. Ar pasiekiau tikslą? Greičiausiai taip.

-Ai, man irgi jau nusibodo, - pasakiau ir nieko nelaukusi šokau ant kojų ir bėgau link linksmai kvatojančios Dinos.

-Ooo vargeli, kad tu matytum tą jos išraišką! - susirietusi draugė kikeno. - na, Laurynas buvo neplanuotas dalykas.

-Tikrai, - pasakiau ir prisiminiau tą švelnų bučinį.

Och vargeli, atsiprašau už tuos dzyvų dzyvus, kuriuos čia pripaisčiau :DD

Rodyk draugams

25. Trys milijonai vėjui.

Parašė coraline | 2011-03-22 20:36

-Marčiukai, na, mes tik kalbėjomės. Labai garsiai groja muzika, reikia ir garsiau kalbėti… - sumekeno tartum šventa avytė Laura ir nutaisė mielą veido išraišką. Žinoma, jai nelabai pavyko, bet buvo arti ribos.

-Tu su ja neturi apie NIEKĄ kalbėtis. Atstok galų gale nuo jos. O jei tai yra taip sunku, tuomet puikiai žinai, kur yra durys. Šis vakarėlis yra mano, o ne tavo.

Oho, man šiandien greičiausiai yra laimingas vakaras. Reikia paskaityti kokį horoskopą - ar jie nieko neminėjo apie išsigelbėjimą iš keblių situacijų Jaučiams? Martynas praskėtė rankas lyg gelbėtų nuo puolančių hienų. Na, spaicės atrodė būtent taip ir dar blogiau. Laura paslapčiomis kelis kartus dirstelėjo pro vaikino petį ir piktai mestelėdavo man žiežirbų kupiną žvilgsnį. Be jokios abejonės ji paraudonavo. Kiek Dina minėjo, Laurai labai patiko Martynas - lygiai taip, kaip ir pusei mokyklos merginų.

-Tu juk neišvarysi panelių iš savo namų, tiesa? - Marija stengėsi išsisukti iš padėties. Ji priėjo arčiau mano gelbėtojo ir pradėjo žavingai sukti šviesių plaukų sruogą. Šiek tiek prunkštelėjau, nes man tai atrodė juokinga - flirtas čia tikrai nepadės.

-Primenu, kaip turi elgtis tos panelės, kurios nenori būti išvarytos iš mano namų. Jos turi būti mandagios ir savo ambicijas išmesti į šiukšlių dėžę. Atidžiai paklausykit - tai ne jūsų žibėjimo vakaras. Tad čiuožkit tolyn, prisigerkit, prisirūkykit. Nesvarbu, man nerūpi, tik nelįskit prie Gretos.

-Einu, generole, - Laura švelniu balsu sukuždėjo ir dar atsigręžė į mane. Žvilgsnis žudikas? Oi ne, ta vištelė turės dar pasistengti.

-Siaubas, ačiū, kad atsiradai čia. Jau antrą kartą šį vakarą mane jos nori paskersti, - pasiskundžiau ir taip pat atsikvėpiau - ateinančias penkias minutes būsiu rami, nes nejausiu spaudimo.

-Jos nepasieks savo ir padarys didelę didelę klaidą. Lauris ir kiti tave tikrai saugos, o tuo labiau aš. Neleisiu toms pasikėlusioms fyfoms žlugdyti tavo gražaus gyvenimo. Linksminkis, aš tuoj grįšiu, - pirmą kartą mačiau Martyną tokį… rimtą. Neįsivaizdavau, kaip jam pavyko per ekstremaliai minimalų laiką išsiblaivyti, tačiau stebuklų būna. Gal jis nė nebuvo girtas, o tik vaidino tokį? Ką man žinoti.

Praėjo geras pusvalandis, o nieko naujo ar gero neįvyko. Martyną regėjau tik vieną kartą, jis buvo su vaikinais, juokėsi ir smagiai leido laiką. Regis, visos Lauros jam išgaravo iš galvos. Pastarosios su spaicėmis pakalikėmis nemačiau, gal paklausė nuoširdaus patarimo ir dūmė lauk? Laurynas taip pat nepapuolė į mano akiratį. Buvo nuobodoka ir pernelyg garsiai grojo muzika, tad nusprendžiau gražiai pasišalinti.

Neatsisveikinusi išlėkiau į gatvę ir stoviniavau tuščioje stotelėje melsdamasi, kad kuo greičiau atvažiuotų bent koks autobusas. Dieve, koks laiko gaišimas! O dar ir šalta! Buvo tamsu, nesaugu ir…

-Labas, - man pašiurpo oda išgirdus kažkokios merginos balsą. Atsisukusi pamačiau Simoną, dar vieną spaicę.

-Labas, - paraudusi ištariau. - tu ne Martyno vakarėlyje?

-Kaip matai, - ji atsakė ir aš pasigailėjau savo kvailo klausimo.

-Tiesa, - pasakiau ir tarp mūsų stojo maža tyla. Simona atrodė kaip paprasta mergina - nepasidažiusi, kiek netvarkingais plaukais, paprastučiu paltuku ir visai neypatingais žemakulniais padais. Nė nepamanytum, kad ji kokia išsipusčiusi spaicė ar kažkas panašaus.

-O tu iš kur? - ji paklausė manęs.

-Iš to vakarėlio,- tyliai tarstelėjau ir pajutau, kaip Simona įsitempė.

-Ar Laura su Marija ten buvo?

-Taip, o kas yra? - susidomėjau Simos reakcija. Ji visai nesitikėjo to, atrodė pasimetusi ir pradėjo dairytis į šonus.

-Jos žadėjo būtinai pakviesti mane, tačiau šiandien pranešė, kad pačios neeis. Štai tau ir draugės.

-Niekada nelaikyčiau tokių žmonių kaip jos draugėmis, - pasakiau.

Ar man tik pasigirdo, ar Simona pasakė: “Gal tu ir teisi”? Bet kokiu atveju stovėti šalia jos man nebuvo pats maloningiausias dalykas, nors didelio pykčio iš jos pusės sau nejaučiau. Priešingai, laikiau ja normaliu žmogumi.

-Klausyk… kodėl esi spaicė? - be jokių užuolankų nusprendžiau staigiai paklausti. Kas bus, tas. Vis tiek labai knietėjo sužinoti.

-Aš… aš Simona, aš ne spaicė. Laura… mes kadaise buvome geriausios draugės. Ji pasikėlė, o aš nenorėjau jos prarasti… - pasimetusi atsargiai žodžius rinko mergina ir nutilo man leisdama suprasti, kad paklausiau visai netinkamo klausimo.

-Atsiprašau, jei suerzinau šiuo klausimu.

-Nieko tokio. Aš pati savęs kartais to klausiu.

Prasidėjo dar viena valandžiukė veriančios tylos, kurią po kiek laiko nutraukė mano telefono pyptelėjimas. Atskriejo Dinos žinutė: “Labas, aš Martyno namuose. Kur tu?”.

Siaubas! O Dieve, ką, po galais, ten dabar sumanė veikti Dina? Dabar, kai buvo kiek po devynių?
Sunkiai gaudžiau orą ir, negana to, pritraukiau Simonos dėmesį.

-Kas nutiko? - ji paklausė.

-Nieko gero. Atsiprašau, turiu lėkti, iki! - pakeliui bėgdama atgal į vakarėlį užbaigiau sakinį. Labiausiai baiminausi dėl to, kad Laura su Marija yra vis dar tame bute ir jos tikrai nepasigailės Dinos, iškrės jai kokią šunybę. O varge, ką ji sau galvojo?

Rodyk draugams

24. Trys milijonai vėjui.

Parašė coraline | 2011-03-21 22:03

Pasidarė baisoka, kai Laura ryžtingai nusprendė eiti prie manęs su Laurynu, ramiai stovinčių balkone. Jos veide atsispindėjo daugiau nei kvailas pavydas.

-Jis tau nepriklauso! - taip ta kvaila vištelė pradėjo pokalbį įėjus pro duris.

-Aš nepriklausau niekam, - nustebęs tarstelėjo Laurynas o ir aš kiek pasibaisėjau Lauros žodžiai. Ji laikė žmones daiktais? Daiktais, kurie turi turėti savo šeimininką? Kokią teisę ji turėjo taip sakyti dar pačiam Laurynui girdint?

-Sutinku, - pasakiau aš ir Laura priėjo arčiau. Laimei, plačios mano bendraklasio rankos ją sulaikė.

-Klausyk, aš žinau, kad tu nori turėti jį, bet niekada tau tai nepavyks. Niekas neprasideda su mano mestais vaikinais! NIEKADA! - kaip kokį niekingą faktą į veidą man tėškė mergina. - matau, jautiesi labai drąsi, bet po šio vakaro įsitikinsi, kad tokia nesi ir niekada nebuvai. Esi paprasčiausia šiukšlė, kurią aš op! paimsiu ir išmesiu.

Stovėjau gal dvidešimt centimetrų nuo Lauros ir jaučiau jos blogį, liečiantį mano pečius, norintį įsisunkti vidun. Išsprogdinau akis ir rinkau protingus žodžius, kurie galėjo bent kiek atitikti tokį ohoho apvarymą.

-Laura, užsikišk vieną kartą. Tarp mūsų viskas baigta ir tai, kad bendrauju su Greta, kuri, beje, visų pirma yra mano BENDRAKLASĖ, yra visai ne tavo suknistas reikalas. Kaukšėk iš čia ir negadink mums vakaro. Kai atėjai, net dangus apsiniaukė, - Laurynas pasakė ir dabar pažvelgiau į jį. Nors jaučiau mažą mažytį malonumą, kad jis mane taip gina, visgi jau numaniau, kas dabar nutiks - Laura paskelbs man karą.

-Debilai, - ji iškošė pro dantis ir išėjo stipriai kaldama kojas į žemę, tarytum kokius vinis.

-Esu nieko prieš čia pralaukti visą vakarą, - pasakiau žiūrėdama į žmonių prigrūstą butą. Laurynas linktelėjo, tai mačiau jo atspindyje stiklinėje sienoje. Abu stovėjome truputį nesusipratę ir pagalvojau, kad gal aš vis dėlto padėkosiu šiam vaikinui už tai, kad neleido man pavirsti šlapiu skudurėliu su akytėmis, nosimi ir ausimis.

-Ačiū, kad apgynei, - pasakiau tyliai, nes vis galvojau, kaip kvailai taip skamba.

-Aš nieko ypatingo nepadariau, gali nedėkoti, - jis nuleidęs akis pasakė ir abu vis dėlto nusprendėme išeiti pasižmonėti.

Keista, tačiau vos įžengusi į šokio aikštelę (buvusią svetainę) pamečiau Laurį iš akių. Vietoj jo iš savo dešinės pajutau kažkokį malonų kutenimą per petį. Atsisukau ir truputį atšokau atgal, nes mane išgąsdino taip greitai atsiradęs čia Martynas.

-Ei, ei, viskas gerai! - kiek apgirtęs vaikinas nusijuokė. Man tai nekėlė jokio noro bendrauti su juo toliau. Norėjau tik eiti link lauko durų ir grįžti namo, kur mama lauktų su naujienomis kad mes persikraustome į kitą pasaulio kraštą ir ji palieka Arnoldą. Super scenarijus.

-Tu mane nervini, - tyliai burbtelėjau po nosimi, bet nusprendžiau suvaidinti gerietės rolę.

-Tikrai, tik išgąsdinai! -nusijuokiau dirbtiniu juoku ir galvojau, kas per velnias kadaise pasakė, jog visai neblogai moku vaidinti.

-Ačiū… ačiū nu… Dievui, va, - Marčiui pynėsi liežuvis ir jis pavojingai pasviro link mano veido.

Nusprendžiau nueiti į šoną. Su stikline sulčių rankose ramiai stebėjau šėlstančius paauglius, kol mano akiratyje tarytum arabas iš dykumų pasirodė Laura, bet šį kartą su Marija už parankės. Nusprendžiau nesijaudinti ir susitapatinti su sienos spalva - gal būdama pilka atrodysiu nepastebima?

Deja, planas neišdegė ir spaicės atėjo prie pat manęs. Marija atrodė kaip asmens sargybinis - stovėjo už nugaros ir stebėjo tai, ką dabar sakys Laura.

Mergina pasitaisė savo kailinę liemenę, papurtė plaukus ir pasilenkė link manęs:

-Tu prisižaidei, gražuole. Einam į lauką, pakalbėsim.

Žinoma, kvietimas į lauką nebuvo toks kvietimas, koks galėtų būti - malonus pokalbis žibintų šviesoje ar sėdėjimas ant suoliuko ir plepalai. Laura mokėjo kalbėti tik keiksmais ir kumščiais, o pastarieji neapsieidavo be draugų pagalbos.

-Ačiū, atsisakysiu, - pasakiau ir prisimerkiau, nes bijojau to, kas galėjo nutikti įtūžus spaicei.

-Apsikakok su savo atsisakymais, kvaile. Einam pasakiau, - Laura norėjo griebti mane už alkūnės, bet patraukė ranką ir artinosi prie plaukų. Aš pasilenkiau ir žengiau kelis žingsnius atgal. Na, šiaip, dėl saugumo.

-Tu man nusibodai, Greta. Mažiau priešinsiesi, nebus tokių didelių traumų, - tai nuskambėjo tarytum frazė iš siaubo filmo ir aš nė nežinojau, ar man bėgti, ar stovėti ir leisti įvykiams tekėti sava vaga. Viena vertus, buvau taip prikrovusi į kelnes, kad nežinojau, ar galėčiau dar pabėgėti su tokiu “bagažu”.

-Atstok nuo manęs, - sumurmėjau.

-Tik tada, kai tu tai padarysi pirma, mažule.

-Aš tau nei brangutė, nei mažulė. Įsikalk į savo tuščią  makaulę.

-Oi, oi, kažkas labai drąsus, - prabilo ir Marija. Pokalbis darėsi darželinukų lygio ir nežinojau, kokia bus kita tema. “Aš tave prispardysiu” ar “sudaužysiu tavo širdį”?

-Tokius aš greitai nuleidžiu ant žemės, - Laura sušnabždėjo.

-Jau girdėta, Laura, - su maža ironijos gaidele pasakiau ir, prisiekiu, prieš akis pamačiau skriejantį kumštį. Tarytum supermenas, kažkas jį greitai sugriebė ir nustūmė mane už savo plačios nugaros.

-Laura, nešdinkis, - jau blaiviai prašneko Martynas.

Ačiū visiems kantriems skaitytojams! Atsiprašau, kad ilgai iš manęs nėra jokių žinių - prancūzų projektas, matematikos savarankiškas, nulis idėjų ir viskas susideda į vieną krūvą. Gal skyrius lėkštas, bet jei taip ar kitaip yra, laukiu visko komentaruose! :)

Rodyk draugams